Tavo gyvenimo sodas
“Žmogus ieško prasmės” – šią Viktor Frankl knygą skaičiau jau prieš daugybę metų. Pamenu, tuomet mane dar jauną ir naivią studentę – ji jau palietė giliai. Viduje kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Kilo ir baimių, ir pasimetimo. Gal šių net daugiau!
Ne vieną dar knygą ar išmintį turėjau patirti, kad prasmę išjausti, suvokti jos gylį kiekvienoje dienoje.
Ir po šiai dienai, negaliu pasakyt, kad turiu visus atsakymus. Tačiau jaučiu kaip žmogaus gyvenimo prasmės tema gražiai integruojasi į čia ir dabar. Į tai ką veikiu, kaip mąstau, jaučiu, kaip auginu dukrą ir bendrauju su aplinka. Į tai kaip norėčiau įprasminti savajį buvimą…
Tikiu, kad ateis toks momentas kiekvienam iš mūsų, ir ne būtinai jis bus žilagalvėj senatvėj. Kiekvienam savu laiku. Kuomet atsisuksim atgal ir pažvelgsim tai, ką gi palieku po savęs? Ką norėčiau palikti?
Gal žydintį sodą? Vešlų, pilną kvapnių įvairiaspalvių gėlių. Daugybę išvaikščiotų išminties takų, suolelių draugyste pažymėtų. Lakštingalos giesmę skambančią jame, lyg istoriją menamą. Drugelių spalvotų gausą, lyg švelnaus juoko plazdenimą. Saulės zuikučius, džiaugsmą menančius. Rasos lašelius iš ašarų surinktų. Gėlynus, gerumo daigais sudygusius. Vaismedžius, sultingais prasmingais darbais sunokusius.
Viskas jame ką užsėjau, tuomet kai per kasdieną žengiau. Ir piktžolių iš piktžodžių sudygusių palikau, ir aitraus skonio vaisių nuo pykčio apkartusių…. Ir dygių kaktusų nuo atšiaurumo radau…
Viskas jame ką užsėjau ir palikau, tuomet kai gyvenimą gyvenau.
O gal atsisukus atgal, pamatysiu nuvytusius sodus? Buldozeriu suniokotus gyvenimo takus? Apleistus iš nuoskaudų ir beviltiškumo vaismedžius ir pupų abejingumo daržus. Kartėlio aptemdytą širdies šaltinio versmę ir apmaudo drumzlėm nusėtą jos krantą…
Viskas jame ką užsėjau ir palikau, tuomet kai gyvenimą gyvenau.
Ar jau susimąstai – kokį gyvenimo sodą norėtum palikt po savęs? Kas diena, kas valandą, ir minutę – akimirką šią jį juk sodinam ir tręšiam su meile, ir vėl naikinam pykčiu.
Tai koks bus Tavo gyvenimo sodas?
