Kryžkelė

Pamenat pasakose, kaip jaunikaitis prijodavo vidur miško kryžkelę. O šalia jos ir akmuo pūpsodavo su “instrukcija”: “Pasuksi į kairę – turtus rasi, į dešinę – meilę rasi, tiesiai eisi – žūsi”.

Ir tada skubėdavo jaunuolis pasirinkimą daryti, nes kelias juk laukia dar tolimas…

Šių laikų pasirinkimo kryžkelės kitokios. Jos jau nėra matomos plika akim. Ir kartais net pačiam stovinčiajam joje yra sunkiai suvokiamos. Ir akmens su pasirinkimo aiškiom instrukcijom nėra.

Taip dažnas ir trypčiojam, kartais visai nesuvokdami, nei kodėl, nei kad iš vis esam toj kryžkelėj.

Juk ne vienas esam patyrę vidinių pasirinkimų ir minčių sumaištį, dėliojom pliusus minusus, mėginom išjausti širdimi, susidėlioti tinkamus atskaymus ar dar kažkokiais kiekvienam patogiais ir suprantamais būdais prieiti prie pasirinkimų.

Man pačiai, kryžkelių temą buvo didžiausias džiaugsmas atrasti per koučingą. Kuris tarsi tas akmuo kryžkelės vidurį, pūpso sau ramus, bet jei tik išdrįsi į jį pažvelgti ir pasigilinti. Suvoksi ne tik pasirinkimo variantus, bet dar ir galimus jų scenarijus.
O nuostabiausia, kad dar koučingo, tiksliau reflektavimo pagalba, padedama suvokti kokį įspūdingą kelią jau esi nukeliavusi!!!! Kiek daug visko jame patyrusi, sukaupusi  ir apsidairius suvoki – kokia graži ta pasirinkimų kryžkelė.

Ir tada supranti, kad gal nereikia dar skubėti ir bėgti kažkuriuo keliu. Gal dar galiu prisėsti šalia to pasirinkimo variantais išmarginto akmens. Prisėsti ir pasimegauti, tuo kiek jau nuėjau ir kokioj gražioj kryžkelej esu. Kaip čia žydi gėlės, kokia jauki medžių paunksmė, kaip paukšteliai gieda, ir kvepia žydinčios liepos. Juk kartais ir kryžkelėje galima pasibūti, neskubėti, ir išjausti tą ramybę, prieš naują kelionę.