Dėl šventos ramybės…

by May 23, 2019

Dėl šventos ramybės…

 

…Patylėsiu.
…Pakentėsiu.
Ir gal praeis. Ar susimąstėte kiek stipriai paplitęs mūsuose šis posakis – “dėl šventos ramybės”?

 

Apie ką tai? Neva, kad visiems aplink taip “šventai” gera būtų? O aš pati jau kaip nors. Iškęsiu tą viduj kylantį jausmą, nepasitenkinimą. Nurysiu, neišsakysiu ir užsiimsiu kažkuo, kad tik nereikėtų apie tą nemalonią situaciją galvoti ir vėl jausti tų nemalonių jausmų. Ir visa tai vardan tos “šventos ramybės”?

Mėginimas įtikti visiems aplinkui, skriaudžiant save ir apsimetant neva viskas gerai? – Kad tik mano pasaulis visiems atrodytų šventai tobulas.

Mėginimas, bet kokia kaina išlaikyti susikurtą “status quo”? – Kad tik nesugriūtų pasaulis, kuris tiek statytas, net jeigu tai nėra gerai.

Taip ir laikomės įsikibusios į alinančius santykius, nemielą darbą, kuriame neišnaudojam savo talentų ir gebėjimų, kenčiam nuolat žeminantį vadovo toną ir daugybė kitų situacijų. Ir viskas “dėl šventos ramybės”… bet tikrai ne dėl savo vidinės ramybės.

Ar žinai, kad kiekvienoj situacijoj mes visuomet turim 3 išeitis-sprendimus:
– Keisti savo požiūrį į situaciją, tai vadinasi keisti save;
– Keisti pačią situaciją;
– Nieko nedaryti. Kaip sakant, “dėl šventos ramybės”.

Kokį sprendimą bepasirinktum – tik Tu pati esi atsakinga už tai kas vyksta Tavo gyvenime. Net, jeigu jame ir nieko nevyksta. Vadinasi, tiesiog buvo priimtas sprendimas nieko nedaryti ir tyliai kentėti.

Tik kokios tokio kentėjimo pasėkmės? Juk galiausiai vardan tos “šventos ramybės” neišsakyti jausmai ar vengimas pažiūrėti į situaciją virsta vidine įtampa. Ir ji pradeda reikštis išorėje. Gal būt ji tampa nemalonia tyla ir akmeniniu veidu, o gal agresyviai išreikštu kažkokiu veiksmu. Dar dažnai netikėtais išsiliejamais ant silpnesnio ir nieko dėto – vaiko, naminio gyvūnėlio arba darbo aplinkoj ant niekuo dėtų pavaldinių.
Galiausiai pradeda reikštis kūno negalavimais, nemiga, skrandžio opa, širdaplakiu, nerimo priepuoliais…

Tai visgi dėl kieno šventos ramybės nusprendei nieko nedaryti? – Juk ne savo? Tai gal visgi ta ramybė ne tokia šventa, ir tas šventumas ne toks romus…